mitinti

mìtinti, -ina, -ino tr. 1. SD26, Brž, Dglš šerti, laikyti: Mìtino mìtino ir numitino paršelį Paį. Karvės neturėsiu kuo mìtina Ktk. Gerai šitie gyvuliai mìtint – tokie ėsnūs Dkšt. Mažus paršelius reikia gerai mìtinti, kitaip blogi bus Krp. Seniau jie daugiau karvių mìtindavo Trgn. | refl.: Teliokai ir avelės tai mìtinas dabar [ganykloje] Pl. 2. SD26, J valgydinti, penėti, maitinti; aprūpinti maistu: Mityk daba, broli, vienas pats penkius žmonis! Jnš. Ateina, i mìtyk jį kaip meitėlį Ps. Nieko nedirba ir nori, kad aš jį mityčia Ppl. Mes bites mìtinome iš rudenio Pc. Mañ jau sūnus mìtina Km. Žemė mìtina i žmones, i gyvolius Šl. Tuo būdu ir ik šiolei mitina ir sotina mus DP300. | refl.: Jūs galit patys mìtytis Lnkv. Anys žuvim̃ daugiau mìtinas Ob. 3. TŽIII374 kurstyti mituliais ugnį: Seniau reikdavo ugnelę mìtyti, kad neužgestų Grž. \ mitinti; atmitinti; įmitinti; išmitinti; numitinti; pamitinti; pramitinti; primitinti; sumitinti; užmitinti